Europos Sąjungos statistikos biuro „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje vidutiniškai tik 3 įmonės iš 100 savo veikloje pasitelkia robotus. Panašūs skaičiai užfiksuoti Estijoje, Graikijoje, Vengrijoje. Kol kas daugiausiai Europoje robotizuotų įmonių veikia Ispanijoje, Danijoje, Suomijoje – 10-11 proc. Kaip vertinti šiuos skirtumus? Ar mūsų valstybė spėja į Pramonė 4.0 atnešamų pokyčių – sparčios skaitmenizacijos, robotizacijos, dirbtinio intelekto taikymo – traukinį? Kaip neatsilikti ar galbūt atsidurti priekyje?
Tiesa – kažkur per vidurį?
„Sudėtinga pasakyti“, – „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ svarstė „Investuok Lietuvoje“ vyr. projektų vadovas Laurynas Suodaitis. Jo manymu, ketvirtoji pramonės revoliucija – vis dar apibrėžiama, interpretuojama skirtingai, todėl vienareikšmio vertinimo nėra. „Tikrai nesame paskutiniai, nes štai investuotojai patikėjo mūsų šalies talentais“, – pastebi L. Suodaitis, turėdamas omenyje naujausius į Lietuvos regionus pritrauktų investuotojų – „Continental“, „Hella“ ir kt. – pavyzdžius.
Į nuogąstavimą, esą įsisiūbavusi ketvirtoji pramonės revoliucija sumažins darbo vietų skaičių, skeptiškai žvelgia Andrius Vilkauskas, vadovaujantis Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetui (MIDF). Jis išsakė akademinėje bendruomenėje dažnai skambančią mintį, kad pramonės virsmo reiškinį tiksliau apibrėžtų ne „revoliucijos“, o „evoliucijos“ terminas.
„Nebus, kad staiga visi neteksime darbų, o viską atliks robotai“, – tikina A. Vilkauskas, antrindamas, kad keisis darbo rinkos poreikiai, galimai reikės kitokias kompetencijas turinčių darbuotojų. – Vis dėlto ateitį kuria žmonės, o ne robotai. Tiesiog mes patys adaptuosimės prie tų poreikių, kurie bus ateityje“. Jo įsitikinimu, į vykstančius pokyčius reikėtų žvelgti ne kaip į gąsdinantį dalyką, o kaip plačią galimybę.
Pasak L. Suodaičio, galimai ketvirtosios pramonės revoliucijos pokyčiai nevyks taip greitai, kaip dažnai įsivaizduojama. „Mano giliu įsitikinimu, Pramonės 4.0 pokyčiai užtruks dešimtmečius, gal artės ir penktoji, kol mes pasijusime ketvirtosios epicentre. Procesas ilgas ir tęstinis“, – prognozes apie žaibišką pokyčių greitį sklaido „Investuok Lietuvoje“ atstovas, tačiau pabrėžia – rengtis rytdienai būtina jau šiandien.
„Aš matau visko – ir galimybių, ir iššūkių“, – pastebi KTU Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto (SHMMF) dekanas dr. Ainius Lašas, kurio manymu, kiekvienas pasirinkimas turi savo pasekmes – ir teigiamas, ir neigiamas.
Anot jo, ateityje laimės tie, kurie turės tinkamą išsilavinimą, įgūdžius ir gebės prisitaikyti prie aplinkos. „Jeigu tavo išsilavinimas arba turimi įgūdžiai vargingi, tai greičiausiai esi tas paliktasis. Tada jautiesi, kad tavimi nepasirūpinta, ir tu pats neturi pakankamai įrankių pasiekti ir pasivyti tuos, kurie priekyje“, – iššūkį tiems, kurie nelinkę mokytis naujovių, įžvelgia A. Lašas.
Robotai inžinierių nepakeis, bet inžinerija keičiasi
„Investuok Lietuvoje“ atstovaujantis L. Suodaitis mano, kad daugelį ateities sprendimų padiktuos technologijos, kurios „jau dabar veikia kone visus mūsų kasdienius procesus“ ir už kurių yra inžinieriai, tas technologijas kuriantys.
Dėl šios priežasties inžinieriaus profesija, pasak L. Suodaičio, nepraras aktualumo, o ateityje bus dar perspektyvesnė. „Inžinerija iš esmės yra universalus mokslas, nes daugelis jose esančių dalykų nepriklauso nuo, pavyzdžiui, kalbos, jie yra tokie patys. Inžinerija, kurią mes matom šiandien, yra be galo plati ir paklausi sritis“, – teigia „Investuok Lietuvoje“ projektų vadovas.
„Kuo anksčiau pradėsime jaunąją kartą ugdyti, kad inžinerija nėra baubas, tuo greičiau atsidursime ketvirtosios pramonės revoliucijos priekyje“, – teigia L. Suodaitis.
„Viskas keičiasi ir dabartiniai inžinieriai tikrai nebėra tokie, kokie buvo prieš 50 metų, kaip ir pati visuomenė nebėra tokia pati“, – antrina A. Vilkauskas. Kaip pagrindinį pokytį inžinerijoje jis įvardina žinių ir sričių integravimosi procesus.
„Tuos penkis dešimtmečius mes, inžinieriai, skaidėmės ir specializavomės. Tačiau dabar viskas integralėja, todėl pramonėje jau reikia kompleksinių, multidisciplininių žinių. Šiais laikais tu jau nebegali būti vien tiktai mechanikas, tačiau kartu reikalingos ir IT, ir elektronikos žinios“, – teigia pašnekovas.
A.Vilkauskas pabrėžia – globaliomis sąlygomis darbuotojai tampa didelių komandų dalimis, todėl šiuolaikiniams inžinieriams būtini geri komunikacijos, valdymo įgūdžiai.
„Šiais laikais jau nebegali būti, kad vienoje siauroje srityje, turėdamas labai daug žinių, tu būsi geras inžinierius. Dabar reikia multidisciplininio supratimo ir čia būtent humanitarinė dedamoji yra labai naudinga ta prasme, kad ji išlaisvina mąstymą. Tu gali tapti ženkliai kūrybiškesnis, prie aplinkos labiau prisitaikantis žmogus, o tuo pačiu – ir inžinierius“, – pastebi jis.
Reikalingas mąstymo lūžis
Panašią mintį apie skirtingų sričių jungtis išsako ir A. Lašas. Jo nuomone, tradicinis skirstymas į humanitarinius ir tiksliuosius mokslus, o gebėjimų rūšiavimas į „minkštuosius“ ir „kietuosius“ šiais laikais praranda prasmę ir nebeatitinka tikrovės.
„Jeigu jau dabar mąstysime, kaip integruoti technologines kompetencijas į „minkštąsias“ sritis, kurios sparčiai transformuojasi pramonės revoliucijos akivaizdoje, tada išspręsime skirties problemą“, – teigia jis.
Kaip pavyzdį A. Lašas įvardija iš pirmo žvilgsnio su tiksliaisiais mokslais nesusijusias sritis – muziką ar socialinius mokslus. Štai sociologijoje visuomenės elgsena modeliuojama naudojant sudėtingus statistinius metodus, o šiuolaikinėse muzikos technologijose neapsieisi be IT žinių.
Jo nuomone, turi būti skatinamos įvairių sričių jungtys. „Technologinės idėjos ir jų raida – tarpdisciplininis dalykas, todėl negali būti – čia istorija, o, va, ten toli – inžinerija“, – sako jis.
A. Lašas pritaria nuomonei, kad šiandien technologijos jau tapusios vadinama „horizontaliąja kompetencija“, todėl jos atlieka svarbų vaidmenį, nepriklausomai, kokios srities žinių būtų semiamasi.
Pasak L. Suodaičio, Lietuvoje inžinieriaus profesija yra apipinta mitais, todėl valstybiniu mastu vykdomas inžinerijos populiarinimas ir siekia sugriauti tuos mitus.
Inžinerinis mąstymas turi būti lavinamas
Kaip vieną pagrindinių barjerų siekiant integralumo specialistai įžvelgia dabartinę profiliavimo sistemą, kuri įstato jauną žmogų į rėmus ir apriboja galimybę pakeisti sprendimą.
„Vis dėlto mes kartais priverčiam vaikus per anksti apsispręsti. Vaikas priverstas nusukti“, – sako A. Vilkauskas, turėdamas omenyje būtinybę vyresniųjų klasių moksleiviams pasirinkti tik tam tikrus dalykus.
Dekano manymu, inžinerinis mąstymas turi būti lavinamas, panašiai kaip muzikos ar dailės gebėjimai. „Pagirtina, kad atsiranda, pavyzdžiui, tam skirti licėjai“, – teigia A. Vilkauskas.
„Aibė dalykų tampa horizontaliosiomis kompetencijomis – kaip IT, matematika. O technologijos kartu su inžinerija irgi turi tapti mūsų lavinimosi dalimi“, – įsitikinęs A. Vilkauskas. L. Suodaitis pritaria: „Inžineriją būtina integruoti į bendrojo lavinimo sistemą. Nes be technologijų mes jau tuoj gyventi nebemokėsime…“.
