Iki 2050 m. nusibrėžusi tapti pirmuoju pasaulyje neutralaus poveikio klimatui žemynu, Europa parodė aiškų apsisprendimą žengti keliu, kurį numato veiksmų gairės, apibrėžtos Europos žaliajame kurse. Nors perspektyva atrodo labai tolima, tačiau, ekspertų įsitikinimu, yra esminiai klausimai, į kuriuos Lietuva turėtų ieškoti atsakymų neatidėliodama vėlesniam laikui.
Tokios pozicijos laikosi ir Kauno technologijos universitetas (KTU), kuris lapkričio 13 dieną (penktadienį) rengia tradicinę konferenciją „Lietuvos mokslas ir pramonė 2020″ ir kviečia sprendimų priėmėjus, pramonės ir verslo įmonių atstovus, akademinės bendruomenės narius diskutuoti apie laukiamus pokyčius, pereinant prie tvarios ekonomikos.
Iniciatyvą ieškoti dialogo atliepė Europos Komisijos, LR Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos energetikos instituto ir kitų institucijų atstovai, sutikę dalyvauti renginyje ir pasidalinti įžvalgomis.
Dėl susiklosčiusių aplinkybių ilgametes tradicijas puoselėjantis mokslo renginys „Lietuvos mokslas ir pramonė 2020″ šiemet vyks virtualiai. Pasak konferencijos organizatorių, tai puiki proga ištransliuoti ekspertų idėjas platesniu mastu, kad šias išgirstų ne tik verslo ir akademinis pasaulis, tačiau ir plačioji visuomenė. Konferencija bus transliuojama vieno didžiausių Lietuvoje interneto dienraščių „15 min” portale.
Programoje – solidūs vardai
Konferencijos rengėjai atkreipia dėmesį – jau dabar žaliasis kursas vadinamas plačiausio užmojo priemonių rinkiniu, numatančiu siekti įtraukios visiems ir socialiai teisingos transformacijos bei žymėti sklandų valstybių perėjimą prie žaliosios ekonomikos.
Neabejotina, kad suplanuotos priemonės brėš ateities perspektyvas ne tik Lietuvos ekonomikai, bet ir visuomenei, tačiau kaip tam esame pasirengę? Kaip ir kokius pramonės pokyčius turi planuoti bei įgyvendinti valstybė, kad užtikrintų tvarią ateitį? Ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį verslui, mokslui, politikams, visuomenei, kad transformacijos atitiktų lūkesčius?
„Galiu pažadėti, kad konferencija bus įdomi visoms suinteresuotoms šalims: mokslo bendruomenei, pramonės, verslo atstovams ir organizacijoms, politikos formuotojams ir sprendimų priėmėjams. Labai kviečiu visus dalyvauti ir užduoti klausimus virtualioje erdvėje”, – teigia KTU mokslo ir inovacijų prorektorius Leonas Balaševičius, atkreipdamas dėmesį į renginio programą.
Šiemet renginyje dalyvaus ir pranešimą pristatys Europos Komisijos (EK) narė inovacijų, mokslinių tyrimų, kultūros, švietimo ir jaunimo klausimais Mariya Gabriel, kuri aptars mokslinių tyrimų ir inovacijų strateginių dokumentų dermę.
Pramoninkų bendruomenės požiūriu dalinsis ir pranešimą skaitys Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.
Konferencijoje taip pat bus rengiama panelinė ekspertų diskusija, skirta identifikuoti būsimus pramonės iššūkius, galimybes ir pokyčius, nulemtus siekiant darnaus perėjimo prie klimatui neutralios ekonomikos. Tarp diskusijos dalyvių – LR ekonomikos ir inovacijų viceministrė Jekaterina Rojaka, Lietuvos energetikos instituto direktorius Sigitas Rimkevičius, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos prezidentas Tomas Jaskelevičius, KTU Senato pirmininkas Rytis Krušinskas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas V. Janulevičius.
Reikalingas tolesnis planavimas
Pasak KTU mokslo ir inovacijų prorektoriaus L. Balaševičiaus, Žaliasis Europos kursas deklaruoja, kad ekonomikos augimas būtų atsietas nuo išteklių naudojimo ir nuošalyje nebūtų paliktas nė vienas žmogus ir nė viena vietovė.
„Lietuvai, kurios pagrindinis išteklius yra darbštūs ir kūrybingi žmonės, labai svarbu pasinaudoti šia galimybe ir turėti savo strategiją”, – įsitikinęs KTU prorektorius. Jo manymu, jau dabar pats laikas galvoti apie nacionalinį veiksmų planą, kuris teiktų atsakymą į pagrindinį klausimą – kaip, diegiant inovacijas, transformuoti pramonę, kad ji būtų mažiau priklausoma nuo iškastinio kuro, o gamybos technologijos būtų draugiškos aplinkai?
Pasak KTU prorektoriaus, vienas iš iššūkių valstybei bus ilgalaikio tikslinio (skirto Žaliojo kurso įgyvendinimui) konkursinio mokslinių tyrimų finansavimo užtikrinimas Lietuvos mastu. „Tai leistų mokslininkams tikslingai dirbti su pramone kuriant aplinką tausojančias technologijas”, – pastebi L. Balaševičius, akcentuodamas ekoinovacijų svarbą.
Statistikos duomenimis, nors ekoinovacijų srityje Lietuva yra viena iš lyderių Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau vis dar atsiliekama nuo ES vidurkio. Kaip skelbia LR Vyriausybės kanceliarija, vienas iš rodiklių, kuris paaiškina žemą Lietuvos poziciją yra mažas įmonių, kurios investuoja į inovatyvias „žaliąsias” technologijas ir produktų ir paslaugų kūrimo procesus, skaičius. Šiuos rodiklius papildo ir aplinkosauginio vertinimo išvados, kuriose nurodoma, jog Lietuva yra ištekliams ir energijai imli šalis ir iki šiol neišnaudoja ekoinovacijų potencialo (ESTEP, 2019 m.).
Blogiausias scenarijus – negyvos strategijos
Anot ekspertų diskusiją moderuosiančios aplinkosaugos bei tvarumo konsultantės Linos Šleinotaitės – Kalėdės, visi pokalbiai šioje aktualioje naujoje temoje yra naudingi su sąlyga, kad juose atskiros suinteresuotos šalys ne tik išsako savo pozicijas, nuomones, pareiškimus viena kitos atžvilgiu, bet randami bendri sąlyčio taškai, tai yra aiškiai sutariama, dėl ko vieningai dirbama.
Pasak jos, naujausi pasaulio galios ir įtakos barometrai rodo, kad visuomenė nepasitiki vietos ir šalies valdžiomis, politinėmis partijomis, įtaka ir galia pereina į visuomenės pusę, kiti barometrai – kad pasaulio vyriausybės sprendžia tik 8 proc. pasaulio aplinkosaugos problemų, lyderystę perėmė verslai ir šeimos fondai, investicinės grupės, bendruomenės. „Kol kas dar pasitikima verslais ir mokslininkais”, – priduria ji.
L. Šleinotaitės – Kalėdės įsitikinimu, dėl šios priežasties nebegali vyriausybės kartu su ekspertais rengti „popierinių”, negyvų strategijų ir leisti jas įgyvendinti „iš viršaus”. „Naujos ateities kryptys, tikslai turi gimti bendrakūrybos metodais. Šie metodai jau daug metų naudojami socialinėje erdvėje, politikoje, ekonomikoje, švietime. Jie paremti patikrintais principais, sukurtais remiantis šešis dešimtmečius trukusiais tyrimais ir eksperimentais, nagrinėjant, ko reikia, kad žmonės galėtų veikti bendradarbiaudami, o ne gindami ar piršdami savo idėjas arba atsisakydami puoselėtų vertybių”.
Anot renginio moderatorės, sisteminio dialogo strateginių sesijų metodai yra taikomi įvairiose šalyse ir sektoriuose jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Jų pagrindu formuojamos regioninės, nacionalinės, tarptautinės, sektoriaus ar organizacijos, šalies strategijos, kai susiduriama su itin sudėtingomis sąlygomis ar užduotimis: karai, sistemos griūtis, susijungimai, ekonominės krizės. Sisteminio dialogo metodai remiasi sociologų, antropologų moksliniais atradimais.
„Aš tikiuosi, kad artimiausiu metu mes turėsime sisteminį Žaliojo kurso Lietuvoje dialogą, nes mano nuomone, mes tam pribrendę”, – viliasi L. Šleinotaitė-Kalėdė.
